2008 metais bendrija PAGAVA vykdo Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės ir darbo ministerijos dalinai finansuojamą projektą "Mokomės vieni iš kitų", kuriame numatyta susipažinti su Aukštaitija.

  

     Bendrijai PAGAVA įgyvendinant LR URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos iš dalies finansuojamą projektą „Mokomės vieni iš kitų“ šių metų rugsėjo mėnesį Vilniuje buvo organizuotas Lietuvos kurčius vaikus auginančių tėvų bendrijų vadovų mokymai „Efektyvaus atstovavimo pagrindai“, kurių metu lektorės mokė vadovus komandinio darbo pagrindų, socialinių paslaugų teikimo organizavimo, lėšų paieškos ir projektų rašymo pagrindų. Seminaras buvo labai naudingas, padėjo išryškinti problemas ir kai kurias būsimų veiklų gaires, vadovai įgijo naujų įgūdžių ir tai neabejotinai prisidės prie tėvų veiklos aktyvinimo.

     Tęsiant projektą į Moldovą susipažinti su Moldovoje egzistuojančia kurčiųjų ugdymo ir jų teisių atstovavimo sistema bei pasidalinti bendrijos PAGAVA veiklos patirtimi vyko bendrijos PAGAVA pirmininkė Rima Sitavičienė ir projekto koordinatorė Joana Vanagienė.

     Moldovoje yra penkios mokyklos kurtiems ir neprigirdintiems, čia dar skiriasi kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymas. Kišiniove yra viena neprigirdinčiųjų ir vėliau apkurtusiųjų mokykla, kurioje mokosi 150 moksleivių. Anksčiau buvo ir kurčiųjų mokykla, deja, nuo šio rudens ji uždaryta – neaišku, ar taupant lėšas, ar dėl kitokių priežasčių. Kurtiems vaikams tai didelė trauma, vyresnieji nenori eiti į neprigirdinčiųjų mokyklą, nes jaučiasi ten antrarūšiais, kadangi šioje mokykloje gestų kalba nors ir nedraudžiama, kaip anksčiau, bet neturi savo statuso. Tačiau, atrodo, niekam dėl to, išskyrus tėvus, širdies per daug neskauda.

     Šalyje yra penki kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų vaikų darželiai. Kišiniove prie bendrojo ugdymo vaikų darželio surdopedagogų ir tėvų, auginančių kurčius vaikus, pastangomis ir lėšomis yra įkurtas reabilitacijos centras, kuriuo naudojasi 37 vaikai. Vieni jų lanko eksperimentinę vaikų darželio grupę kartu su girdinčiais vaikais (grupėje yra 12 vaikų: 6 girdintys ir 6 sutrikusios klausos), kiti gauna konsultacijas kartą per savaitę ar mėnesį. Centre kurčiųjų vaikų reabilitacija vyksta taikant verbotoninį metodą, kurį sukūrė profesorius Peter Guberina - lingvistas, tyrinėjęs kalbos suvokimą. Tai sakytinės kalbos metodas SUVAG, kuris remiasi nuostata, jog kalba perduodama ne tik lingvistikos elementais, bet ir garso bei vaizdo informacija, kalbos ritmu, intonacija, tempu, pauzėmis, įtampa ir gestais. Svarbiausias akcentas – audiovizualinės informacijos atgaminimas atspindi jos suvokimą. Kintant suvokimui keisis ir kalba (kalbėjimas). Taisydami kalbą mes taisome ir kalbančiojo suvokimą. Pasaulyje yra apie 40 šiuo metodu dirbančių centrų. Pagal šį metodą dirbti reikalingą aparatūrą iš projektų lėšų įsigijo Kurčių vaikų bendrija, kai ką tėvai pirko savo lėšomis.

     Teko lankytis Hirboveco kaime esančioje kurčiųjų mokykloje-darželyje, kuris yra 60 kilometrų nuo Kišiniovo. Čia mokosi mokosi 130 vaikų iš kaimų, visi gyvena internate. Yra dvi darželinukų grupės, pagrindinę mokyklą kasmet baigia apie aštuonis vaikus. Mokykla turi savo ūkį, vynuogyną, bites. Mokykloje dirba vienas socialinis darbuotojas – buvęs direktorius ir šios mokyklos įkūrėjas, kuris penkerius metus stebi tolesnį vaikų likimą, mokslą, profesijos mokymąsi. Daug dėmesio skiriama medžio darbams, rankdarbiams, kartu su pagrindiniu mokslo pažymėjimu kai kurie vaikai gauna daržininko arba bitininko specialybę. Mokykla turi stiprią šokėjų grupę, kuriai vadovauja buvęs garsaus Moldavijos ansamblio Žok šokėjas.

     Kišiniove yra kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų vakarinė neakivaizdinė mokykla, įkurta dar 1955 m., joje mokosi 70-75 moksleiviai per metus, dirba 21 mokytojas kartu su administracijos darbuotojais. Tai vienintelė respublikoje vidurinį išsilavinimą kurtiems ir neprigirdintiems teikianti mokykla. Neakivaizdininkai turi tris sesijas. Kasmet mokyklą baigia apie 30 abiturientų. Klasėje turi mokytis mažiausiai keturi moksleiviai. Mokyklos patalpos nedidelės, bet direktorius nenuleidžia rankų, ieško galimybių gauti patalpas apgyvendinti sesijos metu atvykusius moksleivius, norėtų naujų specialybių: vadybos, reklamos

     Kišiniovo kurčiųjų amatų mokykla įsikūrusi buvusio darželio patalpose: pirmame aukšte klasės, antrame miegamieji. Moksleiviai priimami nuo šešiolikos metų. Specialybės: siuvėjai, avalyninkai, medžio drožėjai (kurie daro nemažai drožinių bažnyčioms). Mokslas trunka dvejus metus. Be abejo, itin siauras specialybių pasirinkimas kelia kurčių jaunuolių nepasitenkinimą, tačiau neseniai dirbti pradėjusiai mokyklos vadovei, tai, atrodo, nelabai rūpi...

     Lankėmės respublikiniame vaikų diagnostikos, kuriame yra Audiologijos, klausos protezavimo ir medicininės pedagoginės reabilitacijos centras. Čia dirba surdopedagogas. Medikai apgailestauja, kad šalyje nėra visuotinės naujagimių patikros. Sutrikusios klausos vaikams vieną klausos aparatą skiraia valstybė, antrą tėvai turi įsigyti už savo lėšas. Kurčio vaiko reabilitacijos programai sudaryti naudojama Chorvatijoje pagaminta Verbaton aparatūra.

     Norime pažymėti, kad mokyklų vadovai labai nustebdavo sužinoję, kad mes esame ne valstybinių įstaigų, o tėvų bendrijos atstovės ir kad pajėgiame pateikti informaciją įvairiais juos dominančiais klausimais apie kurčiųjų situaciją Liertuvoje.

     Kurčių vaikų bendrijoje susitikome su tėvais ir mokytojais, skaitėme paskaitas apie socialinių paslaugų sistemą ir Lietuvos respublikos paramą nevyriausybinėms organizacijoms, bendrijos PAGAVA veiklą ir teikiamas paslaugas, atsakėme į daugybę klausimų. apie kurčiųjų gyvenimą.

     Malonu, kad projekto vadovus priėmė LR ambasadorius Moldovos Respublikoje Jo Ekselencija ambasadorius Vytautas Žalys, kuris labai susidomėjęs išklausė informaciją apie projektą, domėjosi Lietuvos ir Moldovos kurčių vaikų ir jaunuolių problemomis ir žadėjo reikalui esant suteikti paramą.

     Kelionės metu mus nuolat gaubė nuoširdus šeimininkų moldavų dėmesys, kurie labai myli savo su vynuogių keke lyginamą kraštą, daug dirba ir trokšta, kad Moldova taptų demokratine šalimi. Kurčių vaikų tėvai labai rūpinasi ir pergyvena dėl savo vaikų ateities, jiems tikrai reikalingas padrąsinimas ir bendradarbiavimas.

     Vizito metu dar akivaizdžiau įsitikinome, kiek daug Lietuva yra pasiekusi per pastarąjį dešimtetį, kaip visapusiai plėtojamos socialinės paslaugos neįgaliesiems, taip pat ir kurtiesiems.

     Apibendrinant galima drąsiai pasakyti, jog projektas „Mokomės vieni iš kitų“ pasiteisino ir buvo naudingas visiems: tiek Moldovos, tiek Lietuvos kurtiems vaikams, jų tėvams ir juos atstovaujančioms organizacijoms. Abiejų šalių partneriai suinteresuoti tolimesniu bendradarbiavimu, kadangi projekto sprendžiama problema yra nevienadienė. Projekto metu susipažinę jaunuoliai aktyviai kuria ateites bendravimo planus. Abiejų šalių organizacijoms belieka juos palaikyti.

     Pagal vykdomą projektą „Mokomės vieni iš kitų“, kurį iš dalies finansuoja Jaunimo reikalų departamentas prie SADM, aplankome visus keturis etnografinius Lietuvos regionus. Jau buvome Žemaitijoje ir Dzūkijoje, dabar keliavome į Sūduvą (Suvalkija). Iki šiol vyksta ginčai ir tarp pačių Tauragės gyventojų ir tarp etnografinių regionų tyrinėtojų, ar Tauragė tai Sūduva ar Žemaitija. Daugelis tauragiškių sako kad jie esą suvalkiečiai. Būtent iš šitos pusės mes susipažinom su Tauragės apskritimi ir pačia Taurage. Šaltą šeštadienio rytą išvažiavome iš Vilniaus, mūsų laukė kelių valandų kelionė iki Tauragės, kur mūsų laukė susitikimas su Tauragės tėvų su neįgaliais girdėti vaikais bendrijos „Prasmė“ nariais ir jų pirmininke Silvija Žukauskiene. Atvykus, Tauragė mus pasitiko saule ir geru oru, o tauragiškiai su šypsena. Buvo smagu juos pamatyti. Tauragės pilies direktorius aprodė pilį, papasakojo nedaug, bet tikrai labai įdomių istorinių dalykų, parodė nemažai gražių ir senų eksponatų, kuriais labai didžiuojasi, nes kai kuriuos iš jų galėjo laikyti rankose net pati Kleopatra. Pamatėme neįtikėtino grožio ir didžio drugelius. Natūralaus dydžio šerno, gulbės ir kitų gyvūnų, gyvenančių ir gyvenusių Lietuvos teritorijoje iškamšas. Buvo labai įdomu sužinoti ir pamatyti visus šiuos dalykus. Muziejaus direktorius papasakojo mums apie Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, o ypač daug apie Sūduvą. Išėję iš muziejaus, nuėjome prie Jūros upės užtvankos, kur atsiveria gražus vaizdas. Ant šios upės kranto pastatytas didžiulis akmuo, ant kurio išgraviruotas Tauragės herbas ir 1507, būtent šitais metais buvo įkurta Tauragė ir švęsdami 500-metį, miesto verslininkai padarė tokią dovaną miestui, o šitą akmenį vienas iš Tauragės gyventojų atsitiktinai rado medžioklės metu. Po trumpos ekskursijos po miesto centrą, nuvažiavome į Tauragės apskrities viršininko administracijos socialinės pagalbos invalidų reabilitacijos centrą. Silvija Žukauskienė aprodė centrą, suremontuotas patalpas, kur vyksta užsiėmimai, kokius nuostabius darbus daro centro mokiniai, papasakojo kokia veikla užsiima. Šiame centre yra įrengtas gestų vertėjų kabinetas. Centro aktų salėje išklausėme kelias paskaitas apie Tauragės apskritis, susipažinome su visais trimis rajonais: Jurbarko, Šilalės ir Tauragės, pažiūrėjome nuotraukas, susipažinome su trumpa istorija. Dar kartelį pažiūrėjome į tautinius įvairių Lietuvos regionų rūbus, kuo jie skiriasi, kokios spalvos ir detalės būdingos vienai ar kitai vietovei, pristatėme Aukštaitijos tautinius rūbus visu dydžiu, su visom juostom ir prijuostėm. Vaikams buvo labai įdomu, nes daugelis nežinojo kuo skiriasi, pavyzdžiui, Žemaitijos tautiniai rūbai nuo Aukštaitijos. Po trumpo apibendrinimo, iškeliavome apžiūrėti Pagramančio piliakalnio - respublikinės reikšmės archeologijos paminklą, ir Lakštingalų slėnį, stebuklingo grožio vietą. Netoli „Lakštingalų slėnio“ poilsiavietės, jaunieji Tauragės apskrities miško bičiuliai pasodino parką, skirtą Lietuvos vardo 1000-čiui paminėti. Pagramančio kraštas iš tiesų gali didžiuotis garsia ir šlovinga savo istorija, priklausančia Karšuvai, kuri buvo Vakarų Žemaitijos dalis. Karšuvos ribos ėjo per Pagramantį. XIII a. Karšuva buvo žymi ir svarbi Lietuvos sritis, turėjusi įtvirtintas pilis, piliakalnius. Tai reiškia, kad Pagramančio kraštas ir jo žmonės turėjo didelę įtaką atrandant naujus savo istorijos puslapius ir kuriant naują gyvenimo tarpsnį. Praleidome Pagramančio parke nuostabias kelias valandas, pasigrožėjome gamta, pabendravome ir ruošėmės keliauti namo. Kelią atgal į Vilnių pasirinkome visai kitą, per Jurbarką ir Panemunės keliu. Ir ne be priežasties, norėjome parodyti vaikams Panemunės piliakalnius ir pilis, nuostabų vaizdą į Nemuną. Visos šios vietos parodo tikrą Lietuvos grožį ir didybę, kaip ir kur gyveno mūsų Kunigaikščiai. Kelionė praėjo puikiai, visi likome patenkinti, viską ką numatėme padarėme, viską apžiūrėjome, apie viską pakalbėjome. Laukiame susipažinimo su paskutiniu regionu Aukštaitija. Tikimės, kad po tokių susitikimų, mūsų vaikai galės laisvai pasakyti kur yra kurio regiono centras, kuo jis skiriasi nuo kirų, ir kas jam būdinga. Juk mes visi gyvename Lietuvoje ir gėda nežinoti ir nemokėti savo šalies kultūros, tradicijų ir papročių.

     Įgyvendindama LR URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos ir Jaunimo reikalų departamento prie SADM projektą „Mokomės vieni iš kitų“ šių metų rugpjūčio bendrija PAGAVA Giruliuose organizavo Lietuvos ir Moldovos kurčių vaikų ir juos auginančių tėvų stovyklą-seminarą.

     Jau kelionė į Vilnių modovams buvo kupina įspūdžių, nes daugelis jų pirmą kartą skrido lėktuvu ir pirmą kartą įkėlė koją į užsienį. Svečiai pernakvojo Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesinio mokymo centre, trumpai susipažino su centro veikla ir visi stovyklautojai autobusu išvyko į Girulius. Beveik nuo pirmos susitikimo minutės jaunieji svečiai ir šeimininkai rado bendrą kalbą, nes lietuvių ir moldavų gestų kalbos gana panašios, tuo tarpu tėvams teko ieškoti tarpinės „bendros“ kalbos – dažniausiai rusų.

     Kelionė iš Vilniaus į Girulius per visą Lietuvą buvo puiki proga supažindinti moldovus su mūsų šalies gamta ir kraštovaizdžiu, o pažintinė ekskursija su puikia gide po Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse moldovams, o ir lietuviams „atvėrė akis“ į Lietuvos praeitį, turtingą kultūrą ir gražias tradicijas.

     Po muziejaus – ilga kelionė link jūros į stovyklavietę „Žuvėdra“, tačiau laikas niekam neprailgo. Tik atvykę ir šiek tiek atgavę jėgas visi nužygiavome prie jūros. Reikėjo matyti iš džiaugsmo žibančias moldavų akis – jie pirmą kartą pamatė jūrą ir pajuto sūrų pajūrio vėją.

     Kitą dieną stovyklautojai susipažino su stovyklos programa, aptarė taisykles, burtų keliu susiskirstė į būrius (kad būryje būtų ir moldovų, ir lietuvių) ir pradėjo ruoštis stovyklos atidarymui: piešė savo būrių emblemas, kūrė būrio pavadinimą ir šūkį. Pažymėtina, kad į būriuose buvo vaikai iš abiejų šalių tam, kad jie galėtų greičiau susidraugauti, ir tai pavyko! Atidarymas praėjo puikiai! Iš pradžių išsirikiavo dvi skirtingomis spalvomis, raudona ir mėlyna, apsirengę dalyviai, o pasidalijus į būriu spalvos suimaišė tad net vizualiai mes darugavome. Įdomiausia buvo, kai kiekvienas stovyklos dalyvis trumpai pristatė ir papasakojo, iš kur kilęs jo vardas, kas jam jį davė. Svečiai iš Moldovos nustebino įdomiu Moldovos pristatymu: jie surengė parodą iš kurčiųjų vaikų rankdarbių, atvirukų, medžio drožinių, moldaviškų saldumynų, o paskui smagiai pašoko ir pavaidino. Kitą dieną žinutę ir nuotrauką apie stovyklos atidarymą radome laikraštyje „Vakarų ekspresas“, kurį įteikėme moldovams prisiminimui. Malonu, kad stovyklautojus aplankė ir jų veikla domėjosi bendrijos PAGAVA pirmininkė Rima Sitavičienė ir „Akiračio“ redaktorė Genutė Karklienė.

     Stovyklos renginiai keitė vienas kitą. Vienas įdomiausių renginių – Lietuvos pristatymas, kurį parengė patys pagaviukai, pasinaudodami šiuolaikinėmis technikos priemonėmis. Dominyka papasakojo apie Lietuvą, ją papildė Agnė, pristačiusi Lietuvos kurčiųjų ugdymo įstaigas. Paskui vyko Lietuvos pristatymai pagal regionus: Gerda ir Deimantė, apsirengusi tautiniais rūbais ir kaip tikra lietuvaitė susipynusi kasas, pasakojo apie Dzūkiją, Emilija apie Žemaitiją, Brigita – Aukštaitiją, o marškinėliais su užrašu „suvalkietis“ pasipuošęs tauragiškis Tomas – apie Suvalkiją. Buvo demonstruojamos lėlės, aprengtos tautiniais rūbais, su kiekvienam regionui būdingomis spalvomis ir detalėmis. Tikrai įdomu buvo ne tik moldavams, bet ir patiems lietuviams. Andrius Zenevič, kuris šiemet tapo Europos kurčiųjų krepšinio čempionu, papasakojo apie kurčiųjų sportą Lietuvoje, parodė nuotraukas iš Pasaulio ir Europos kurčiųjų krepšinio čempionatų. Stovyklos metu Kinijoje vyko Olimpiada ir moldavai kartu su Andriumi ir kitais lietuviais žiūrėdavo per TV Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes, vakarais dažnai pamėtydavo į krepšį. Visi labai įdėmiai klausėsi sporto vadovės Aušros pasakojimo: kaip jos kurtieji tėveliai susipažino, kiek turėjo vaikų, kaip Aušra padėjo bėgioti maratoną ir net 100 km distanciją.

     Dvi dienas, pasiėmę sausą dalinį, visu būriu keliavome į Klaipėdą. Turėjome ekskursiją po nedidelį Klaipėdos senamiestį, ir nors daugelis Lietuvos vaikų sakė jį jau matę, paaiškėjo, jog beveik niekas nematė tokio įspūdingo ir paslaptingo, kokį mums parodė gidė. Apsilankėme Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje, apžiūrėjome patalpas, sužinojome apie galimybes čia mokytis kurtiesiems. Viskas yra pasiekiama, kai yra noras ir ryžtas. Keltu į Smiltynę, traukinuku į Lietuvos jūrų muziejų, apžiūrėję jūros gyventojus ir augalus – į Delfinariumą, kur atmušėme delnus plodami grakštiesiems delfinams. Tada pėsti atgal prie kelto, pakeliui sustoję papietauti – juk turėjome sausą davinį. Iš kelto – į Laikrodžių muziejų, kur pamatėmė daug iki šiol nematytų daiktų: vandens ir ugnies bei dainuojančius laikrodžius. Kalvystės muziejuje visi liko nustebinti, pamatę neįtikėtinus senų laikų dirbinius, nukaltus iš geležies. Svečiams, žinoma, buvo įdomu apsilankyti ir „Akropolyje“, kuris jau tapo šiuolaikinio gyvenimo dalimi.

     Stovykloje vyko paskaitos apie socialines paslaugas ir paramą kurtiesiems. Meno vadovė Ligita vedė meno dirbtuves, kuriose iš pradžių žaidėme su moliu, o vėliau gavome užduotį nulipdyti kokį puodą ar daiktą su vidine ertme. Tiesiog neįtikėtina, kokių įdomių, originalių puodų nulipdė vaikai, o įsijautę į darbą kai kuriuos net nuspalvino. Sporto vadovė Aušra, su kuria rytais darėme mankštą, rengė sporto šventes, ir nors dėl neperstojančio lietaus jos vyko salėje, atrodė, kad tokių nuotaikingų rungčių niekada anksčiau neturėjome. Vakarais, kol galima trukšmauti, – diskotekos, paskui žiūrėdavome filmus apie Lietuvos kurčiųjų gyvenimą, o paskui dar taip nesinorėdavo eiti miegoti...

     Ir nors visas stovyklos dienas lijo ir lijo, savaitė prabėgo greitai. Paskutinę stovyklos dieną – uždarymas, kuriam rimtai ruošiamės. Kadangi saulė nelepino ir Neptūno per lietų nematėme, nutarėme visa tai nusipiešti ir nusifotografuoti prie saulėtos jūros. Ant didžiulių popieriaus lapų vienas būrys piešė dangų, antras jūrą, trečias pajūriom smėlį, o ketvirtas - Neptūną ir dvi undines: lietuvaitę ir moldovę. Piešėme dažais, voleliais, purkštukais, didžiuliais teptukais ir rankomis – viskuo, kas įmanoma. Rezultatu visi buvo patenkinti ir noriai fotografavosi. Prie kuklaus lietuviško stalo su didžiuliu varškės sūriu su kmynais, šviežiais agurkais, medumi ir žolelių arata visi kartu bandėme prisiminti, ką veikėme stovykloje. Vaikai kalbėjo, kiek daug naujo sužinojo išmoko, ir naujų draugų susirado, kaip sunku atsisveikinti ir kad norėtųsi susitikti Moldovoje. Tą vakarą nelijo ir galėjome nueiti atsisveikinti su jūra.

     Stovyklos „Mokomės vieni iš kitų“ metu vaikų ir tėvų įgytos žinios ir įgūdžiai neabejotinai prisidės prie geresnės sutrikusios klausos vaikų integracijos į visuomenę bei skatins tarptaurinį bendradarbiavimą.

     Jau daug vasarų pagaviečiai susirenka pajūryje į bendrą Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, stovyklą „Bėgant iš tylos pasaulio...“ Ši stovykla padeda mums ne tik pasidžiaugti jūra ir saulės šiluma, bet ir pabendrauti, naujiems nariams susipažinti su kitais, turiningai ir prasmingai pralesti laiką kartu. Kiekvienais metais mūsų susirenka vis daugiau, šį kartą beveik 300. Tai ne tik vaikai, bet ir paaugęs jaunimas, tėvai, draugai, mokytojai – visi, kas neabejingas kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų gyvenimui.

     Į stovyklą suvažiuojame iš visos Lietuvos. Pirmieji atvažiavę nekantriai laukia kitų, pirmąją dieną Kunigiškėse prie vartų būdavo kaip stotyje: ar jau atvažiavo? kas vėluoja? Ir susitikimų džiaugsmas. Būdavo..... „Susitikimo vietos keisti negalima“ – atsimename filmo pavadinimą. Deja, tai tik filmas...Kunigiškes greičiausiai privatizuos, ir šiemet teko susitikti kitur – Šventojoje. Atvažiavę į naująją stovyklavietę pamatėme daug svetimų žmonių, pilna mažų namukų, kioskų ir parduotuvių – visai kitaip, nei buvo „mūsų Kunigiškėse“, kur prabėgo devynios kasmetės stovyklos. Liūdniausia, kad stovyklautojams teko gyventi gyveno net 3 stovyklavietėse, nes vienoje nesutilpome. Iš pradžių mus tai šiek tiek baugino, bet likome tvirti, neišsigandome problemų.

     Pirmoji diena buvo prisitaikymo prie naujos aplinkos ir susipažinimo diena. Numatę kitų dienų planus visi skubėjome pasidžiaugti saulėta diena ir šilta jūra.

     Kaip visada stovyklos metu vyko daug paskaitų ir renginių, bet trumpai aprašysime kelis naujesnius ar įdomesnius. Panevėžio tėvų bendrijos „Adapta“ pirminininkė Asta Karalienė paskaitė vaikams ir tėvams paskaitą apie mandalų grožį ir jėgą ir kaip jos kuriamos. Po paskaitos norintieji galėjo nupiešti savo mandalą ir parodyti ją visiems. Paskaita labai sudomino ir patiko vaikams. Sužinojome, kad kiekvienas mūsų esame mandalos nešiotojas ir kūrėjas, taip pat ir mandalos dalis.

     Šaunus buvo stovyklos atidarymas. Visą dieną ruošėmės, pripūtėme daugybę balionų, pavakary „okupavome“ paplūdimio gabalą, išpuošėme jį ir susirinkome visi apsirengę savo bendrijų marškinėliais: Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrija PAGAVA su savo ryškiai geltona spalva, Tauragės tėvų su neįgaliais girdėti vaikais bendrija „Prasmė“ su tamsiai mėlyna kaip jūra audros metu marškinėliais, Tėvų su neįgaliais girdėti vaikais ir jų draugų bendrija „Adapta“ – oranžiniais kaip apelsinai marškinėliais, Šiaulių neprigirdinčiųjų klubas „Auditus“ – mėlynais kaip rami jūra, Kauno apskrities sutrikusios klausos vaikų tėvų bendrija „Suvoka“ – bordiniais, ir Lietuvos kochlearinių implantų naudotojų asociacija pasipuošė žydrais kaip dangus spalvos marškinėliais. Visi spalvingi ir gražūs. Sustoję ratu, sukūrėme mandalą, kuri simbolizavo mūsų vienybę. Stovyklos vadovė Rima Sitavičienė paskelbė stovyklos atidarymą. Po stovyklos vėliavos iškėlimo kiekviena organizacija parodė savo prisistatymą. Visi kaip visada pasirodė puikiai ir draugiškai: vieni pastatė gyvą pilį, kiti tiesiog draugiškai nubėgo prie jūros ir visiems atnešė po lašelį vandens. PAGAVA sušoko savo tradicinį šokį. Pažymėtina, kad kartu su PAGAVA šoko ir kitų bendrijų nariai, per šitiek metų jau beveik visi jį išmoko. Atidarymas buvo nuotaikingas, šventiškas, nepanašus į kitus vien tuo, kad vyko prie jūros. Bet svarbiausia – tai buvo DEŠIMTOJI šeimų stovykla „Bėgant iš tylos pasaulio...“. Padėkodami stovyklos sielai – „dizainerei“ ir įgyvendintojai bendrijos PAGAVA pirmininkei Rimai uždėjome nepaprasto grožio karūną ir įteikėme padėka už įdėtą darbą.

     Dar vieną įdomi paskaita – apie muzikos reikšmę kurčiųjų vaikų gyvenime, kurią skaitė Jelena Augaitirnė, pati dirbanti su kurčiais vaikais. Buvo labai įdomu sužinoti , kaip muzika veikia kurčiųjų gyvenimą, kad reikia suteikti galimybę kurtiesiems lankyti muzikos klases.

     Kaip ir kasmet, vyko Neptūno ir sporto šventės. Reikėjo pamatyti, kaip vaikai ruošėsi Neptūno šventei, kiek daug pilių pastatė, visa pakrantė buvo jų pilna, nuo pačių mažiausių iki didžiulių kompleksų, su daugybe bokštelių ir vandens pilnias apsauginiais grioviais. Šventės metu matėsi kaip visi susidraugavo, apjungė idėjas, įdėjo daug bendrų pastangų. Visi laimėjo pirmąsias vietas, nes mūsų gražusis ir iškalbingasis Neptūnas su savo svita nesugebėjo išrinkti nugalėtojo. Dėkojame Kochlearų naudotojų asociacijai, kad pakvietė tokį puikų jūrų karalių. Visas pajūris susidomėjęs stebėjo šį mūsų renginį, kaip ir visus kitus.

     Sporto šventėse dalyvavo visi, nuo mažiausių iki rimtų tėvelių. Mažiesiems stovyklos dalyviams taip patiko visos rungtys, o ypač balionų su vandeniu sprogdinimas, kad sunkiai pavyko atitraukti nuo šios rungties. Kai atėjo eilė vyresniam jaunimui, rungtys jau buvo sunkesnės ir žiūrovų reakcijos šiek tiek audringesnės. Daugiausia emocijų sukėlė didžiųjų balionų mėtimas tarp dviejų komandų. Galų gale atėjo laikas svarbiausiai vakaro rungčiai, kurioje dalyvavo visi bendrijų nariai, – virvės traukimas. Kaip buvo apmaudu, bet kartu ir smagu, kad virvė nutrūko vos komandos pradėjo ją traukti. Bet tuo viskas nesibaigė, tai tik dar labiau paaštrino kovą tarp komandų, ir tik likus mažam virvės gabaliukui neliko prasmės jos traukti. Smagiai praleidome kelias valandas visi kartu paplūdimyje, buvome apdovanoti simboliniai prizais, drauge palydėjome miegoti saulę, ir patenkinti grįžome į stovyklą dalintis įspūdžiais.

     Dar viena paskaita - „Mokomės vieni iš kitų“, jos metu vaikai ir jų tėveliai galėjo susipažinti su kiekvieno Lietuvos etninio regiono tautinių rūbų ypatumais, pasidalinti savo žiniomis apie kiekvieno regiono gyventojų ypatumus. Ypač vaikams patiko lėlės, aprengtos tautiniais rūbais.

     Greitai atėjo ir atsisveikinimo diena - ne tik su jūra, saule, karštu smėliu, bet ir su sutiktais čia naujais draugais. Kaip bebūtų liūdna, stovyklos metas baigėsi ir laikas iškeliauti namo, bet neilgam, kitais metais mes kažkur vėl susitiksime, surasime naujų draugų, susipažinsime su dar daugiau žmonių, patirsime dar daugiau naujų nuotykių. Linkime visiems šiltos vasaros pabaigos ir g. Iki pasimatymo :)

     P.S. Pasirodo, kad į Kunigiškes vaikai (ir ne tik) buvo nuvažiavę dviračiais pasižiūrėti. Kunigiškių stovyklavietė stovėjo liūdna ir tuščia, lyg priekaištas valdžios vyrams apie ten neįleistus kurčius vaikus.

     Vasarą bendrijos PAGAVA nariai tradiciškai keliauja į Dzūkiją, Merkinės apylinkes, – pasigrožėti nuostabiais šio krašto vaizdais ir, kas svarbiausia, sudaryti sąlygas kurtiems ir neprigirdintiems vaikams arčiau pabendrauti su gamta bei kitais vaikais. Tai skatina vaikų savarankiškumą, atvirumą ir padeda atsiskleisti.

     Į Varėną atvykome anksti ryte, nuo kur ir prasidėjo mūsų nuotykiai. Nuvažiavome prie išvykimo vietos, kur susitikome iš kitur atvykusius keliauninkus, prisipūtėme ir nuleidome plaustus ant vandens ir pradėjome kelionę Merkio upe. Mūsų laukė 34 iš beveik 200 Merkio upės kilometrų. Merkys yra devintoji pagal ilgį Lietuvos ir didžiausia Dzūkijos upė. Dėl gausiai įtekančių šaltinių Merkio vanduo šaltesnis, negu kitų Lietuvos upių. Į šią upę įteka Ūla, Grūda, Skroblus. Merkys yra gana platus ir nesunkiai įveikiamas tiek baidarėmis, tiek ir guminėmis valtimis, ką mes ir ruošėmės padaryti. Merkys teka pro nepaprasto grožio apylinkes, jis gana sraunus, leidžia irkluotojams pailsėti, o kartais netikėtai užneša mus ant didžiulių akmenų ir medžio šakų, nepastebimų iš toliau – tai teko pajusti ir mums.

     Oras buvo įvairus: iš pradžių jis keliautojų pernelyg nedžiugino, ne itin šildė saulė, retsykiais gąsdino lietaus lašai, bet tai nesutrukdė smagiai leisti laiką. Mes niekur neskubėjome, todėl leidome srauniai upei nešti mus pasroviui.

     Kelionės metu turėjome įvairiausių išbandymų. Pvz., ryte atsikeliame, o danguje nė vieno debesėlio, saulė šviečia taip, kad jautėmės kaip ne Lietuvoje. Palapinės ir plaustai sausutėliai. Papusryčiavę leidžiamės upe toliau: taip gražu, šilta, plaukiame ir neslepiame savo šypsenų. Bet praėjus vos 20 minučių papūtė vėjelis, apsiniaukė ir prasidėjo tokia liūtis, kokios net negalėjome įsivaizduoti. Visi kiaurai permirkome, net apsiaustai nuo lietaus nepadėjo. Plaustai buvo pilni lietaus vandens, kad vos spėjome jį semti maišais, šlepetėmis, viskuo, kas tik papuolė po ranka. Kas plaukė toliau, kas išsilaipino ant kranto, nes plaustai tapo tikrais baseinaise. Tačiau liūtis kaip netikėtai prasidėjo, taip greitai ir pasitraukė. Visi šlapi, bet nepraradę geros nuotaikos, vėl leidomės plaukti toliau, laikui bėgant vėl pasirodė saulytė, leido mums sušilti ir išdžiovinti daiktus. Buvome tikri turistai, išmokome padėti vieni kitiems, įgijome naujų savarankiškumo įgūdžių.

     Labai smagi buvo nakvynė Puvočiuose: pasistatėme palapines ir suruošėme nuostabią vakarienę: ryžiai ir dešrelės, naminiai pomidorai ir agurkai – nėra nieko skanesnio po vandenyje praleistos dienos. Netoli esančioje tinklinio aikštelėje visi vaikai ir ne vaikai žaidė nuo vaikystės žinomus žaidimus „bulvę“ ir „asilą“. Vakaras buvo nuostabus: šilta, jokio vėjelio, ramu, nors aplinkui daug poilsiaujančių. Po turiningos kelionės maloniai pavargę skaniai miegojome.

     Visos kelionės metu sutikdavome daug tokių pačių turistų su baidarėmis arba valtimis, jie visi draugiškai ir svetingai mojavo ir linkėjo gero kelio. O mes vieni kitiems rengėme „gamtos viktorinas“: kaip vadinasi šitas medis, kurio medžio lapai didžiausi, kokios žuvys gyvena Merkyje, ar Merkys įyeka į jūrą ir pan. Atsakymų būdavo įvairiausių, bet bendromis jėgomis prieidavome bendro sprendimo. Kelionės metu pasitikrinome savo žinias ir sužinojome daug naujo.

     Kelionės laikas neprailgo, ir štai pasiekėme galutinį tikslą – nepaprasto grožio vietą, kur Merkys įteka į Nemuną, netoli visu savo didingumu stūkso Merkinės piliakalnis. Išlipę ant kranto dar užlipome 173 laipteliais į piliakalnį pasigrožėti vaizdu. Kokia visgi graži mūsų Lietuva, kiek daug nuostabių vietų. Viena iš jų ir yra Dzūkijos nacionalinis parkas, kuriame šiamet vėl praleidome nepamirštamas dienas. Visi laimingi ir kupini įspūdžių grįžome namo, tikėdami, kad kitais metais vėl sugrįšime ir pamatysime naujų dalykų, kurių nepastebėjome šį kartą. Juk kiek gamta besigrožėtum, niekada nepažinsi jos iki galo. Tokios kelionės mes tikrai niekada nepamiršime.

     Šią vasarą, birželio 20-24 d., Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrija PAGAVA vėl pakvietė keliauti - vykome į ekskursiją Lietuva-Pskovas-Sankt Peterburgas-Lietuva.

     Į kelionę leidomės ankstyvą birželio 20-osios rytą. Nesustodami važiavome iki pat Latvijos -Rusijos sienos. Čia mums labai pasisekė, nes netikrino mūsų kelionės bagažo - užtrukome kokį pusvalandį, kol užpildėme ir pasieniečiai patikrino dokumentus, ir pirmyn, Pskovo link.

     Pirmasis sustojimas Pskove. Mus pasitiko gidė Julia Kuzmina. Ji nuoširdžiai pasakojo apie miestą, pirklius, vienuolynus ir šventyklas. Sužinojome, kad Pskovas yra vienas seniausių miestų - Rusijos senovės sergėtojų. Jis yra labai patogioje geografinėje pozicijoje – iki S. Peterburgo yra 280 km, iki Maskvos - 689 km. Pskovo sritis ribojasi su Baltarusija, Estija, Latvija. Miestas, išsidėstęs prie upės Velikaja, net 33 metus buvo valdomas lietuvių kunigaikščio Daumanto. Jo garbei Pskovo kremlius vadinamas "Dovmontov gorod" (Daumanto miestas). Pats Daumantas buvo kanonizuotas į šventuosius.

     Panelė Julia mums papasakojo gražią legendą apie Troickio /trejybės/ soborą: kartą, kunigaikštytė Olga, jodinėdama savo žemėse, pamatė 3 nuostabius saulės spindulius, besileidžiančius iš dangaus. Įkvėpta vizijos ji pasakė: “tebus šioje vietoje Trejybes šventykla, ir iškils didingas miestas, kuris klestės ir garsins šią vietovę”. Aplankėme šią šventyklą, grožėjomės ikonomis, paveikslais, paskui skubėjome į autobusą, nes laukė ilgas kelias link Sankt Peterburgo.

     Iš Pskovo, įveikę beveik 300 km. atstumą, pasigrožėję S. Peterburgo aplinkkeliu ir nudžiugę, kad kamščiai buvo tik kitoje kelio pusėje, skubėjome surasti nakvynės vietą. Turizmo agentūros aprašyme buvo parašyta, kad nakvynė bus „viešbutyje Sankt Peterburgo kurortinėje zonoje“. Iš tiesų viešbutis buvo vos kelios minutės iki jūros pakrantės. Tačiau pastato vidus grąžino į praeitį: įsivaizduokime bendrabučio tipo pastatą, kur viso aukšto gyventojai turi tenkintis 1 dušo ir pora tualeto kabinų. Tačiau esame tikri keliautojai, mūsų negąsdina nepatogumai! Nustebino, kad pusryčiai buvo iš tiesų skanūs, sotūs ir sveiki - girdėjau atsiliepimus, kad kai kurie keliautojai net norėjo rašyti padėką šeimininkėms.

     Antroji kelionės diena atnešė gerą orą, daug grožio ir sveiką nuovargį. Rytas prasidėjo apžvalgine kelione po S. Peterburgą (anksčiau Leningradas, Petrogradas, prieškario Lietuvoje dar vadintas Petrapiliu) – antrą pagal dydį Rusijos ir ketvirtą pagal dydį Europoje miestą. Iš gidės pasakojimų sužinojome, kad 100 metų Sankt Peterburgas buvo Rusijos sostinė. Šį miestą įkūrė Rusijos caras, vėliau imperatorius, Petras I-asis. 1712 m. jis perkėlė Rusijos sostinę iš Maskvos į Sankt Peterburgą. Dabar tai milijoninis miestas – jame gyvena apie 4 mln. įvairių tautybių žmonių.

     Piteris (taip jį vadina vietos gyventojai) sekė mums savo pasaką... Šį miestą matėme kaip nepaprasto grožio pastatų, architektūros ir paveldo paminklų, parkų, begalės tiltų ir fontanų, vestuvių ir išleistuvių iškilmių miestą. Šiuo metų laiku S. Peterburgas vos valandėlei paskęsta prieblandoje – pusantro mėn. čia tęsiasi vadinamos „baltosios naktys“. Mums pasisekė, nes orai buvo gražūs – pasirodo, kad čia per metus suskaičiuojamos tik 32 saulėtos dienos.

     S. Peterburgas įsikūręs Nevos upės žiotyse, prie Suomijos įlankos. Nevos krantine jis primena Paryžių, kanalais ir upėmis - Veneciją ar Amsterdamą, parkais - Prahą. Dažnai jis vadinamas “šiaurės Venecija”, muziejumi po atviru dangumi. Kuo mums teko įsitikinti, plaukiant laivu Nevos kanalais: intakų tilteliai, auksu ir mozaikomis puošti cerkvių kupolai, rūmai ir parkai. Čia yra vietos ir paslaptims ir humorui, pvz. - paukštuko “čižik pižik” istorijai, kurią pasakoja gidė ir dar priduria ketureilį: “čižik pižik gde ty byl - na fontanke vodku pyl” (oi paukšteli kur buvai, buvau Fontankoje, gėriau degtinėlę). Nenuostabu, kad tokiose vietose mėtomi pinigėliai “laimei”: monetos byra fontanuose, prie Čiziko, prie zuikio šalia Petropavlovsko tvirtovės, miesto centre esančioje Biržos aikštėje, į Petro I-ojo batus Peterhofe …

     Pasaką tęsė šventyklos. Mums pavyko aplankyti Izaoko (Isakijaus) soborą – vieną gražiausių pastatų į rytus nuo Vatikano, vieną iš didžiausių pasaulio šventyklų, su nuostabiomis freskomis, vitražais, unikaliomis durimis ir mozaikomis. Čia vaikai klausėsi gido labai įdėmiai. Soboro puošybai buvo panaudota net pusė tonos aukso ir 14 rūšių marmuro. Nuo soboro viršaus galėjome grožėtis Piterio perspektyva. Beje, sobore mus pasitiko gidė, kažkada gyvenusi Lietuvoje, Mažeikiuose. Jos nuoširdumas pakerėjo, išsiskyrėme apsikabindami...

     Specialiai padarėme lankstą ir apžiūrėjome „Spas na krovi“ arba kitaip vadinamą „Kristaus prisikėlimo“ šventyklą, kuri buvo pastatyta Rusijos imperatoriaus Aleksandro II-ojo žūties vietoje, dėl to šventykla taip ir pavadinta. Nepaprasto grožio pasaulinės reikšmės istorinis-dailės paminklas. Vidaus interjere vyrauja itališkas marmuras, Rusijos akmenys, bronza, sidabras ir daugiau kaip 7000 kvadratinių metrų mozaikos, viso – 308 mozaikiniai paveikslai.

     Norėdami vaikus supažindinti su kitomis kultūromis, užsukome ir į budistų šventyklą – Dacaną. Lietuvoje šio tikėjimo šventyklų neturime. Prižiūrėtojui paprašius, ant batų teko užsimauti maišelius. Viduje iš tiesų pajutome visai kitą dvasią – vyravo paprastumas, jokių įmantrybių, tik papuoštas altorius bei spalvingi, mūsų akiai labai neįprasti siuviniai ant sienų. Nebuvo galimybės užsakyti gido, „spaudė“ laikas, todėl teko tenkintis tik trumpu stabtelėjimu, tačiau kai kurie spėjo dar ir suvenyrų nusipirkti.

     Tą pačia diena lankėme, deja labai paskubomis, Ermitažą - architekto Rastrelio suprojektuotus 535 kambarių Žiemos rūmus, kuriuose daugiau nei tūkstantis kambarių talpina apie 3 mln. pasaulio meno šedevrų: čia eksponuojami Ticiano, Leonardo da Vinči, Rembranto, Rubenso originalai, Rusijos dailininkų darbai, antikinių skulptūrų kolekcijos. Jau įeinant gavome įspėjimus, kad negalima fotografuoti su blykste, kad nepakenktumėme meno darbams. Kūrinių gausa, įvairovė ir mastai tiesiog stulbino. Gidė sakė, kad, norint apžiūrėti visą Ermitažą, ties eksponatu sustojant po 5 min. ir jame praleidžiant 5 d. per savaitę po 8 val., reikėtų net dešimties metų.

     Piterio gatvėse mus pasitikdavo šurmulys – Peterburge karaliavo išleistuvių ir vestuvių savaitgalis, miestas šventė kartu su savo abiturientais ir nesibaigiančiomis vestuvininkų palydomis. Mus stebino čia pat, gatvėje, sakomi tostai, geriamas šampanas: išsipustę abiturientai blaškėsi, garsiai šūkavo, plaukiojo laivais... Šalia to girdėjosi „gorka“ (sūru) ir dūžtančių butelių „na sčastje“ (laimei)garsai...

     Aišku nepraleidome progos su grupe nusifotografuoti su persirengėliais Dekabristų (buv. Senato) aikštėje šalia paminklo Petrui I-ąjam.

     Trumpam pabuvome ir legendiniame kreiseryje „Aurora“, kuris 1917 m. lapkričio 7-ąją iššovė į Žiemos rūmų pusę, tuo pradėdamas naują politinę erą ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje. Kreiseris šiuo metu prišvartuotas Petrogrado krantinėje, nuo 1956 m. yra Centrinio karinio jūrų muziejaus filialas. Tiem, kas nežino - jo vandens talpa yra daugiau nei 6 700 tonų.

     Naktį Peterburgas tampa paslaptingu miestu, turinčiu savo legendas, gražiai apšviestus pastatus, sfinksus ir kt. mistines skulptūras. O dar, jei gidė deklamuoja poeziją, nuovargis kažkur dingsta arba atvirkščiai – užliūliuoja. Viską „atperka“ naktinis tiltų pakėlimo maratonas, kuri stebėjome, - kas 3 min. keliamas vis kitas tiltas ir daugybė įvairių laivelių – katerių, jachtų, valčių – skuba netrukus pakilsiančio tilto link. Atrodo, kad naktį čia niekas nemiega. S.Peterburge pakeliami tiltai yra vienintelė vos kelių valandų trukmės galimybė krovininiams ir didesniems laivams plaukti Nevos vandenimis.

     Nuo prabangos, auksu žėrinčių rūmų kupolų, fontanų ir parkų, graikų bei romėnų mitologijos personažus vaizduojančių skulptūrų, kurias matėme Peterhofe (kitaip Petrodvorece), gali apsvaigti galva. Ši Rusijos carų vasaros rezidencija vadinama „rusiškuoju Versaliu“. Tūkstančiai žmonių, saulė ir vanduo. O visų fontanų veikimo paslaptis – natūralumas: vamzdžiais atitekantis vanduo, iš už 40 km. esančio telkinio, į viršų išmetamas vien dėl aukščių skirtumo. Vaikams ypač patiko fontanai-siurprizai, kurie suveikia netikėtai ir gali permerkti kiaurai.

     Nedaugelis yra buvęs Kronštate, o mums pavyko. Dar visai neseniai tai buvo griežtai uždaras miestas – karinio jūrų laivyno bazė, su aplink kažkada rankomis supiltais gynybiniais fortais. Čia vaikams patiko padavimais apipintas “Laimės medis” su sėkmės, sveikatos, meilės šakomis. Buvo įdomu išgirsti apie matavimo nulinę žymą - nuo čia pradedamas skaičiuoti jūros gylis (sakoma, kad objektas yra aukščiau ar žemiau jūros lygio). Mūsų gidas pasakojo, kad kažkada pirmasis Rusijos kosmonautas J. Gagarinas pavadino šią vietą “pasaulio bamba”. Matėme ten ir karo laivus, ir Petro I-ojo statulą be galvos apdangalo - taip jis išreiškia pagarbą jūreiviams.

     Paskutinę kelionės dieną lankėmės Petropavlovsko tvirtovėje - istoriniame miesto simbolyje, kurios sobore palaidoti visi Rusijos carai, pradedant Petru didžiuoju, baigiant paskutiniaisiais Romanovais.

     Žinoma, ne viskas ten blizga, kaip tie paauksuoti rūmų kupolai, bet, jei sugebi nekreipti dėmesio į netvarką, begales kioskelių, prekyviečių su keistoku aptarnavimu, į kainas ir ieškai tikrosios rusiškos dvasios – šis miestas užburia ir mielai seka savo pasaką. Ten lieka dalelė širdies ir noras sugrįžti…

     Asta Karalienė
     Tėvų bendrijos „Adapta“ pirmininkė

     ***

     Vaikų atsiliepimai apie Peterburgą:

     Kelionė tikrai buvo puiki. Tai tarsi laiko ėjimas atgal. Primena Sovietų Sąjungą. Dėkui, kad jūs liepėte važiuoti-daug ko išmokau, sužinojau apie meną Sankt Peterburge.

     Kelionė į Rusiją - tai tarsi laiko ėjimas atgal. Sankt Peterburgas- pasakiškas miestas. Norisi dar kartą pamatyti.

     Man patiko Sankt Peterburgas, man buvo įdomu. Gražus Peterburgo miestas :)

     Praėjusi trečiadienį, liepos 16 dieną, važiavome į Jaunųjų gamtininkų centrą. Tai beveik pusę amžiaus gražioje Vilniaus vietoje - Pavilnyje gyvuojantis jaukus gamtos kampelis, kurį pamėgo tie, kas mėgsta gamtą ir nori ją pažinti. Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras - svarbiausia šalies papildomojo gamtinio ugdymo įstaiga, vystanti įvairiapusę ugdomąją veiklą, kaupianti patirtį ir priemones artimesnei pažinčiai su Lietuvos gamta, burianti gamtos bičiulius į įvairaus profilio sambūrius.

     Kelionė prasidėjo važiavimu autobusu, kada mes galėjome iš naujo pažinti Vilnių. Vaikai su tokiu smalsumu žiūrėjo pro langą ir dalinosi mintimis apie pamatytus vaizdus. Važiavome negausia kompanija, tačiau visiems buvo malonu susitikti ir praleisti pusdienį kartu. Atvažiavę pamatėme niekuo neišsiskiriantį pastatą, o šalia nuostabų sodą. Net negalėjome pagalvoti kad šio pastato viduje apsigyvenę maži žvėriukai iš įvairių pasaulio kraštų. Ir kalbanti papūga, ir įvairios žuvytės, net didžiulė piranija, ir vėžliukai. Pasigrožėję mažiukais gyvuliukais, išėjome į lauką, kur buvo daug pastatų ir kiekviename jų gyveno skirtingi gyvūnai. Viename matėme ežiukus-įžymybes, kurie neseniai filmavosi reklamoje, didžiulę varną ir pelėdą. Nuostabioji mūsų kelionės palydovė Staselė, šio centro laborantė, taip aistringai pasakojo apie kiekvieną savo augintinį, kiekvieną išsitraukdavo iš voljero, pabučiuodavo. Matėme ir makaka, kuriai labai patiko mūsų Ievutė, beždžionė tiesiog šoko meilės šokį prieš ją. Daug asiliukų, mažų arkliukų, lamą, kurią maitinome morkomis, ožkas, kurias irgi leido pavalgydinti žole. Vaikai buvo tokie laimingi ir patenkinti, juk ne kiekvieną dieną pamatysi tokius gyvūnus ir galėsi juos pamaitinti. Priėję prie dar vieno pastato pamatėme povo uodegą, net į Staselės nuostabų balsą jis tik atsiliepė, bet taip ir neišėjo. Mes taip ir nepamatėme jo nuostabios išskleistos uodegos. Staselė papasakojo, kad net jei išeitų, nepamatytume, nes povas išskleidžia uodegą tik meilės žaidimų laikotarpiu. Kitoje pusėje grožėjomis ypač įdomiais kalakutais, gaidžiais, vištomis, žąsinais. Pamatėme ne tik šiuos, bet ir kitus gyvūnėlius, nesitikėjome kad jų čia tiek daug. Visi yra prižiūrimi ir mylimi. Kai kuriuos gyvūnus atneša žmonės, suranda sužeistus ir pamestus, o šiame centre juos noriai priglaudžia, Staselei visi gyvūnai tarsi vaikai. Mūsų malonioji palydovė atsisveikino su mumis, bet leido dar pabendrauti su gyvūnais ir apžiūrėti centro apylinkes. Pasivaikščioję, judėjome link autobuso stotelės. Galvojome kad mūsų kelionė jau pasibaigė, bet ne. Netoli mūsų sustojo vyras su dviem vaikais, o rankose jis laikė didelį pūkuotą triušiuką. Pamatęs mūsų vaikų susidomėjimą ir jų blizgančias akis, vyras maloniai pasiūlė kiekvienam palaikyti rankose Apsę, toks triušiuko vardas. Pasidžiaugę tokia smagia galimybe iškeliavome namo. Mūsų vaikai liko patenkinti praleistu pusdieniu centre. Manau sugrįžę kitą kartą, rasime čia dar daugiau augintinų, o norinčių pamatyti juos bus dar daugiau. Tikrai nepraleiskite puikios galimybės atvažiuoti į šį nuostabų gamtos kampelį.

     Šiemet bendrija PAGAVA įgyvendina projektą „Mokomės vieni iš kitų“, kurį iš dalies finansuoja Jaunimo reikalų departamentas prie SADM. Projektas skirtas sutrikusios klausos jaunuoliams plačiau susipažinti su savo šalimi Lietuva, jos etnografinaias regionais, papročiais ir tradicijomis. Projekto dalyviai – jaunimas iš Vilniaus, Tauragės, Panevėžio ir kt apskričių. Jaunuoliai patys paruoš medžiagą regionų pristatymams: rinks medžiagą apie Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją, jų tautinius rūbus, papročius, tarmes, priklausančias apskritis, apskričių ir miestų herbus. Bus organizuotos kelionės į regionus betarpiškai pamatyti skirtingus Lietuvos kampelius.

     Pagal projektą numatyta kelionė į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, kaip supažindinimas su visais Lietuvos regionais senovėje, tradicijų ir papročių ištakas.

     Lietingą šeštadienio rytą susirinkome Konarskio gatvėje, belaukdami kelionės į jau daugeliam pažįstamas Rumšiškes, kur galima pamatyti visą Lietuvą lyg ant delno. Teisingai supratote, važiavome į Lietuvos liaudies buities muziejų. Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse (Kaišiadorių rajonas) - tai muziejus po atviru dangumi. Jo svarbiausi eksponatai – gyvenamieji namai, ūkiniai trobesiai ir liaudies technikos paminklai, atgabenti iš visų Lietuvos sričių: Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos, ir vėl pastatyti 175 ha plote, gražioje vietoje prie Kauno marių ir Pravienos upelio. Kai kurių pastatų amžius siekia 200 ir daugiau metų. Jie liudija, kaip žmonės gyveno, kaip mokėjo statyti ir įrengti būstą įvairiais laikotarpiais. 140 pastatų sugrupuoti į sodybas, kaimelius, o miestelių pastatai surikiuoti apie aikštę. Sodybose – tvoros, šuliniai, sodai ir gėlių darželiai. Daugelyje pastatų atkurta vidaus įranga su vieno ar kito laikotarpio baldais, audiniais, virtuvės rakandais, darbo įrankiais. Kai kuriuose pastatuose įrengtos veikiančios ekspozicijos – ten audžiama, drožinėjama, žiedžiami puodai ir kt.

     Atvykus į Rumšiškes oras pagerėjo, kartu ir su juo mūsų nuotaika, mes buvome pilni jėgų, entuziazmo ir noro pamatyti kuo daugiau. Mus pasitiko gidė Nijolė, kuri buvo tiesiog nuostabi pasakotoja, mylinti savo darbą. Ji, būdama brandaus amžiaus moteris, taip greitai ėjo takeliu, kad mes visi vos spėjome ją pasivyti. Reikėjo leistis 200-ais laiptelių, pasak Nijolės, tačiau mūsų entuziastai priskaičiavo jų tik 100. Nusileidę, atsidūrėme prie gražaus upelio. Savo kelionę po parką pradėjome nuo Dzūkijos, kur matėme būdingą dzūkams kuklumą. Prabangumu nepasižymintys nameliai, visa giminė vienoje vietoje, tačiau šeima gyveno atskiruose namuose, tėvai viename, suaugę vaikai su savo šeimyna kitame ir t.t. Namai nepasižymėjo prabangumu, tačiau viskas buvo savo vietoje, paprasti buities daiktai panaudoti racionaliai ir apgalvotai. Dzūkai žinojo skaniausių grybų paruošimo būdą: žemėje buvo padarytas mažas kambariukas, kuriame buvo savotiškas pečius, ant kurio buvo sudėti akmenys, o virš jų pakabinami grybai, tokiu būdu džiovindami, dzūkai išgaudavo patį nuostabiausia baltų grybų skonį.

     Judėdami pirmyn, nepastebimai atsidūrėme Aukštaitijoje, kur pastebimas aiškus žemės pasidalijimas. Kaimo išsidėstymas gatvinis, viduryje gyvena turtingiausias ir svarbiausias kaimo žmogus, jo namas pats gražiausias ir žymiai skiriasi nuo kitų. Viename iš namų buvo ruošiamasi tikroms senovės Lietuvos vestuvėms, su visais būdingais tam kraštui ir to laiko papročiais. Tai viena iš naujų muziejaus teikiamų paslaugų, kuri gali padaryti jūsų šventę tikrai nepamirštama ir ypatingą. Aukštaitijos kaimo namams būdingas tikslingumas, puošnumas, palyginus su dzūkais. Netoli kaimo apsilankėme seniausiame muziejaus pastate, koplyčioje, kuri datuojama XVIII a. vidurio.

     Šiek tiek pavargę, bet pilni noro eiti toliau, priartėjome prie Suvalkijos. Tik pamatę sodybą iškart prisimename, kad Suvalkai visais laikais pasižymėjo taupumu ir gobšumu. Namo stogas jau ne iš nendrių, tai buvo brangus stogas, net šuns būda su durelėm, kad išlaikyti šilumą. Name pastebimi prabangos daiktai, tokie kaip: nuotraukos iš tolimų kraštų, patefonas. Suvalkiečiai buvo apsiskaitę žmonės, daugelis rašytojų ir žinomų Lietuvos veikėjų kilę būtent iš čia. Jie galėjo leisti savo vaikus į mokslus ne tik Lietuvoje, bet ir į kitas šalis.

     Susipažinę su trimis regionais, priėjome miestelį. Prisiminę mokyklos laikus, nužingsniavom į pradinę mokyklą, kur dvelkė anų laikų nuotaika. Visą valandą praleidome miestelį, aplankėme vietos meistrus: audėją, gintaro meistrą, ir apžiūrėjome juos dirbinius. Nusišypsojo laimė palaikyti rankose tikrojo mamuto ilties gabaliuką, kuris svėrė kelis kilogramus, įdomu kiek svertu visas..... . Pasisvečiavom arbatinėje, kur maloni šeimininkė papasakojo įdomių istorijų. Beliko apžiūrėti Žemaitiją.

     Kaimas Žemaitijoje gražus, namo grindys išklotos plytelėmis, atskira virtuvė, panašu į šiuolaikiškus namus. Čia ir pasibaigė mūsų kelionę po Lietuvėlę. Išėje už kaimo ribų leidomės prie pirmojo tako, iš dešinės pamatę atsiveriantį nuostabų vaizdą į Kauno marias, ir negalėjome nenueiti ir nepasigrožėti vaizdu. Po karštyje praleistos dienos, buvo malonu stovėti ant prieplaukos ir gaudyti lengvą vėjelį, pasigrožėti žaliu, nuo žydėjimo vandeniu, truputį pavydėti žmonėms, kurie plaukioja valtimis. Šiek tiek pavargę, bet labai patenkinti grįžtame prie autobuso.

     Visas praleistas laikas kartu buvo tiesiog ypatingas, vis besikeičiantys vaizdai ir skirtini kaimai, padarė mūsų kelionę ypač nepamirštamą. Puikiai praleidome laiką kartu ir tikrai dar ne vieną kartą mes sugrįšime į šią nuostabią vietą.

     Prieš kelerius metus bendrijos „Viltis“ kvietimu Lietuvoje lankėsi Moldovos Respublikos neįgaliųjų organizacijų vadovai, tarp kurių buvo ir Moldovos kurčių vaikų asociacijos prezidentė Veronika Capatici, kuri atvykusi į Lietuvą pirmiausia ieškojo kontaktų su kurčiųjų organizacijomis. Ją domino Lietuvos kurčiųjų ugdymo sistema ir prasidėjęs integracijos procesas, todėl susitikusi bendrijos su bendrijos PAGAVA atstovais išreiškė susidomėjimą bendradarbiauti ir dalintis gerąja patirtimi. Tuo metu užsimezgusius ryšius turime progą atnaujinti ir plėsti šiemet, bendrijai PAGAVA įgyvendinant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos iš dalies finansuojamą projektą „Mokomės vieni iš kitų“.

     Pagrindinis projekto „Mokomės vieni iš kitų“ tikslas yra supažindinti Moldovos kurčių vaikų bendriją su Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų vaikų integracijos politika Lietuvoje bei patiems susipažinti su Moldovoje egzistuojančia sistema ir mėginti panaudoti geriausią patirtį savo veikloje. Tuo tikslu numatyta organizuoti susitikimus su kurčiųjų ugdymo institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Juk nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių pažeidžiamų visuomenės narių interesus, veikla vaidina svarbų vaidmenį formuojant demokratinę visuomenę. Sustiprinus NVO sektorių, piliečiai turi daugiau galimybių dalyvauti sprendžiant jiems aktualias socialines problemas, lengviau integruotis į visuomenę.

     Pagal projektą gegužės mėnesį pažintinio į Lietuvą atvyko Moldovos delegaciją, kurią sudarė Moldovos kurčių vaikų asociacijos prezidentė Veronika Capatici, Kišiniovo kurčiųjų mokyklos direktorė bei pavaduotoja ir dvi surdopedagogės. Mūsų šalys turi panašią posovietinę patirtį ir panašios problemos, su kuriomis susiduria kurčiųjų vaikų tėvai. Tik Lietuva anksčiau įžengė į Europos erdvę, todėl viešnioms buvo ypač įdomu pamatyti, kokie pasikeitimai įvyko čia pastaraisias metais.

     Vizito metu viešnios iš Moldovos pirmiausia apsilankė Neįgaliųjų reikalų departamente, kur Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėjos pavaduotoja Danutė Vainickienė supažindino su Lietuvos valstybės parama neįgaliesiems, neįgaliųjų organizacijų finansavimo tvarka ir socialinių paslaugų struktūra.

     Lietuvos sutrikusios klausos vaikų ikimokyklinio ugdymo centre viešnios pamatė, kaip Lietuvoje pradedami ugdyti kurtieji ikimokyklinukai, pabendravo su mokytojomis ir auklėtojomis. Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre buvo sudaryta galimybė stebėti pamokas ir individualius užsiėmimus, centro ekspertai supažindino su Lietuvos kurčiųjų ugdymo sistema. Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų profesinės reabilitacijos centro vadovai papasakojo, kokį kelią šiai įstaigai teko nueiti per per gyvavimo šešiasdešimt metų, parodė, kokį moksleiviai gavo palikimą iš ankstesnės sistemos ir palaipsniui modernėja mokymo sąlygos, daugėja specialybių kurtiesiems jaunuoliams. Per susitikimą su Lietuvos kurčiųjų draugijos pirmininke Roma Klečkovskaja viešnios buvo supažindintos su plačia bendrijos veikla ir ateities planais.

     Vilniaus kurčiųjų draugijos salėje įvyko seminaras bendrijos nariams dalyvaujant Moldovos partneriams. Tai buvo puiki galimybė betarpiškai pabendrauti sužinoti ir palyginti, su kokiomis problemomis susiduria kurčių vaikų tėvai Lietuvoje ir Moldovoje. Kaip ir visame pasaulyje, gimus kurčiam vaikui girdintiems tėvams pirmiausia reikalinga psichologinė parama, kad jie žinotų, kaip auginti kurčią vaiką. Viešnios pažymėjo, kad Moldovoje dar nėra mūsų šalyje egzistuojančios socialinių paslaugų sistemos ir nevyriausybinės organizacijos kol kas neturi stipraus balso. Kurčiųjų ugdymo sistema nepatyrė didelių reformų, būdingų Lietuvai, nors gestų kalba nėra draudžiama, vis dėlto ugdymo procese jai neteikiamas didesnis vaidmuo. Viešnios taip pat ne kartą pažymėjo, kad mūsų kurtieji vaikai turi po du klausos aparatus, nes jų šalyje dauguma vaikų kol kas turi tenkintis vienu klausos aparatu.

     Svarbiu vizito akcentu tapo projekto dalyvių priėmimas Moldovos Respublikos ambasadoje. Ambasadorius p. Ion Ciorni, maloniai mums skyręs daugiau kaip valandą, papasakojo apie ambasados įsilūrimą bei supažindino su Lietuvos ir Moldovos vis plačiau besivystančiais ryšius, o mes turėjome progos papasakoti ambasadoriui apie kurčiųjų bendruomenę, ugdymo ypatumus, integracijos galimybes. Buvo malonu, kad viešnios pažymėjo, jog pažintinio vizito programa buvo intensyvi ir turininga ir leido susidaryti bendrą vaizdą apie kurčiųjų padėtį Lietuvoje. Bendrija PAGAVA savo ruožtu nuoširdžiai dėkoja visoms kurčiųjų ugdymo įstaigoms, kuriose lankėsi projekto dalyviai, kad mus nuoširdžiai priėmė ir skyrė laiko supažindinti su įstaigos darbu.

     Tęsiant projektą rugpjūčio mėnesį Lietuvoje bus organizuota abiejų šalių kurčių vaikų vasaros poilsio stovykla, skirta sustiprinti ir plėsti bendradarbiavimą, plačiau aptarti kurčių vaikų ugdymo bei integracijos galimybes Lietuvoje ir Moldovoje, skatinti kurčių vaikų socializaciją bei integraciją.

     Po 16 metų pertraukos antrą kartą Europos kurčiųjų krepšinio pirmenybių auksą šiemrt iškovojo Lietuvos rinktinė. Birželio mėnesį Vokietijoje pasibaigusio 9-ojo Europos vyrų kurčiųjų krepšinio čempionato finale pasaulio čempionė Lietuvos rinktinė 71:58 įveikė Senojo žemyno nugalėtojos titulą praradusią Slovėnijos ekipą, kuri liko antra. Pirmenybių Vokietijoje bronza atiteko Graikijos komandai, kuri mače dėl trečiosios vietos 79:52 sutriuškino Ukrainos kurčiųjų krepšinio rinktinę.

     Tarp Lietuvos rinktinės yra ir du bendrijos PAGAVA nariai, todėl liepos 8-ą dieną, bendrijos būstinėje įvyko susitikimas su Europos kurčiųjų krepšinio čempionais Algirdu Pazdrazdžiu ir Andriumi Zenevičiu.

     Likus pusvalandžiui iki susitikimo nuotaika buvo ne visai šventiška, nes kažkodėl niekas nesirinko, bet numatytu laiku buvo malonu matyti, kai pasveikinti mūsų čempionus susirinko nemažai bendrijos narių. Andrius nieko nelaukdamas nusivedė draugus apžiūrėti čempionų taurės, kuri papildė Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto trofėjus. Vėliau visi susirinko į salę, kur ir vyko susitikimas. Joana bendrijos PAGAVA vardu pasveikino Algirdą ir Andrių su iškovota pergale, palinkėjo laimėti dar daug taurių medalių ir įteikė simbolines dovanas. Algirdas parodė savo medalį, leido visiems pačiupinėti ir įvertinti jo svorį. Andrius šypsojosi – iš Vokietijos jis parsivežė pirmąjį savo auksinį medalį ir tiesiog nepagalvojo jo atsinešti. Iš tikrųjų geras jausmas laikyti auksinį Europos čempionato medalį, o dar šauniau stovėti šalia čempionų. Po trumpos diskusijos Algirdas supažindino mus su visa kelionės istorija, tai padarė nuotraukų pagalba, kur mes galėjome grožėtis nuostabiais Bambergo miesto, kuriame vyko čempionatas, vaizdais, įsimintiniausiomis rungtynių akimirkomis ir tiesiog stebėti visą kelionę nuo jos pradžios iki didžiosios ir taip lauktos PERGALĖS. Pasakojimas apie miestą, kuriame vyko čempionatas, buvo labai įdomus, kai kurios nuotraukos sužadino labai didelį susidomėjimą ir buvo užduota nemažai klausimų, į kuriuos Algirdas su Andriumi maloniai atsakė.

     Susitikimas praėjo labai šauniai, čempionų veidai buvo pilni pasididžiavimo jausmo. Jiems buvo smagu dalintis savo įspūdžiais ir akimirkai vėl atsidurti čempionate. O mums buvo labai malonu juos matyti ir truputėlį, visai mažai, prisiliesti prie jų šlovės.